Kelionė "Užnemunės dvarai", 2015-06-27
Užnemunė - Lietuvos dalis kairiajame Nemuno krante. Didieji Užnemunės dvarai šiandien prikelti antram gyvenimui ir pasiruošę lankymui. Tai Zypliai ir Gelgaudiškis.
Kelionę pradėjome Zypliuose, kur mus pasitiko neobaroko formų sniego baltumo dvaro rūmai, puošti raudonu karnizu. O prieš juos - reprezentacinis kiemas su ovaliu parteriu ir dviem oficinomis. Zyplių dvaras jau seniai tapo menininkų Meka. Čia įrengtos meno galerijos, eksponuojami įvairūs tautodailininkų darbai, ūkiniuose pastatuose - kalvė, keramikos dirbtuvės. Dvaro sodyboje nuolat rengiamos šventės, koncertai, atgimęs dvaras visada atviras turistams. Zyplių dvare sikūręs Zanavykų krašto muziejus, kuriame sukaupta apie 50 tūkst. eksponatų, pasakojančių apie XIX-XX a. krašto istoriją. Čia ir senoviniai linų apdirbimo įrankiai, spragilai, rankinės girnos, zanavykų apdarai, stubos baldai ir kiti įdomūs daiktai. Dėkojame muziejininkei Vaidai, kuri supažindino mus su Šakių krašto istorija, pristatė zanavykų gyvenimo aplinką, eksponuojamus buities reikmenis.
Apžiūrėję Lukšių "Siesarties vingio parką", bažnyčią ir Atminties koplyčią (aut. skulptorius V. Cikana), patraukėme Gelgaudiškio dvaro link.
Gelgaudiškio dvaras minimas nuo XVI a., kai Gelgaudiškio apylinkes valdė didysis kunigaikštis Aleksandras. Dvaras priklausė ir Sapiegoms, Masalskiams, Oziemblovskiams, didikams Čartoriskiams. XVIII a. dvaras atiteko Prūsijos baronui Gustavui Koideliui, kuris dvaro sodyboje pasistatė klasicistinius dvaro rūmus, išdailintus kitų dvaro savininkų Komarų. Dvaro rūmus puošė kolonos, baliustrados, įvairūs dekoro elementai, prabangus buvo jo interjeras - parketas, gipsinės lubos, šilku muštos sienos, koklių krosnys, židiniai ir paveikslai. Šiandien rūmai atstatyti, parketas, langinės, lubų dekoras, ir kai kurie kiti puošybos elementai išliko iki šių dienų. Sodybą supa 118 ha parkas su alėjomis, gėlynais, tvenkiniais, pereinantis į mišką. Nuo parko atsiveria vaizdas į Nemuno ir Šilupės slėnius.
Tik įėjus į dvaro rūmus, mus pasitiko dvaro ponios, kurios supažindino su Gelgaudiškio dvaro istorija, papasakojo apie visus čia gyvenusius dvaro šeimininkus, išmokė dvaro šokių, kuriuos su malonumu šokome. Ačiū muziejininkei Dianai, kuri mus priėmė, pravedė įdomią, nuotaikingą ekskursiją dvare.
Eidami Plokščių pažintiniu taku, Didžiupio upelio slėnyje atradome legendomis apipintą Šventaduobę su lauko riedulių koplyčia ir neįprastų galių turinčiu šaltinėliu. Taką į Šventaduobę puošia tautodailininko Zigmo Sederevičiaus medinės skulptūros. Toliau pažintinis takas veda į Plokščių-Vaiguviškių piliakalnį. Šalia piliakalnio teka mažas Vaiguvos upelis, miestelyje pereinantis į natūralią Vaiguvos upę-gatvę. Abipus upelio išsidėsčiusios sodybos, o gatvės gyventojai savo namus pasiekia tik važiuodami upelio vaga - tai vienintelis kelias. Tai unikali vieta, tokios daugiau Lietuvoje nerasi.
Nykos krašte įsteigtas pirmasis dvaras buvo pavadintas Panykių vardu. Šis dvaras pirmą kartą buvo paminėtas 1583 m. Žemaičių teismų knygose. Tuomet dvarelį valdė Andrius Kosovas.Vėliau dvarininkai ne kartą keitėsi.Jį valdė broliai Skirmantai, Antanas Pralgauskas, Viktoras Grincevičius - Ilgauskas. Panykiuose buvo įsteigta vasaros rezidencija. Nuo tada šią vietovę imta vadinti Ilguvos vardu. Iki 1940 m. dvaras priklausė Grincevičių giminei.Čia gyveno žymus smuikininkas ir kompozitorius Emilis Mlynarskis.Apie 1918-1921 m. čia viešėjo žymi akloji lietuvių dainininkė Beatričė Grincevičiūtė. 1940 m. dvaras buvo nacionalizuotas, jame įkurta senelių prieglauda.
Dabar dvaras uždarytas lankytojams, buvusius laikus mena išlikę rūmai, klojimas, kumetynas, ledainė. Nuo atviros rūmų terasos atsiveria įspūdingas vaizdas į Nemuno slėnio panoramą. Dabartiniai dvaro šeimininkai - Socialinės globos namai laukia investicijų, kad dvarą galima būtų prikelti antram gyvenimui...
XVI a. pab. kairiajame Jotulės krante buvo pastatytas Svetošino (Sviatošino) dvaras. Dvarą ilgus dešimtmečius valdė Lietuvoje garsi bajorų Rene giminė, o XIX a. pabaigoje dvarą paveldėjo bajoras Aleksandras Mielžinskis. Svetošino vardu vietovė vadinta iki Pirmojo pasaulinio karo. Po Pirmojo pasaulinio karo dvaro rūmuose įkurta mokykla.Nuo 2003 m. buvusiame Svetošino dvare įsikūręs Kriūkų mokyklos istorijos muziejus. Šiandien Svetošino dvaras pradedamas tvarkyti (ž. lent ant dvaro sienos)..
Nuo Žemosios Panemunės piliakalnio atsiveria nuostabūs vaizdai į Nemuno slėnį, Nemuno apylinkės labai gražios. Į piliakalnio viršūnę veda naujai padaryti mediniai laipteliai.Aikštelėje įrengta nedidelė poilsiavietė. Tyrinėjant piliakalnio papėdę, rasta graikiška Romos imperatoriaus Marko Aurelijaus moneta, pasaginių segių, apyrankių, susilydžiusio žalvario fragmentų, keramikos. Piliakalnio šlaitai statūs, Žemosios Panemunės piliakalnis datuojamas XIII-XIV a.
Viena seniausių Lietuvoje gotikinė Zapyškio bažnytėlė jau nuo seno garsina miestelį. Gyvenvietė ilgą laiką vadinta Panemune, bet apie XVI-XVII a. jau nuolat vadinama Sapiegų miesteliu (Sapiegiškėmis) ir palaipsniu virto Zapyškiu. Pavadinimas kilęs nuoSapiegų giminės, kurios atstovui Jonui Sapiegai Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras XVI a. pradžioje padovanojo aplink esančias žemes. Kalbama, kad 1578 m. Zapyškio valdytojas , Naugarduko vaivada Povilas Jonaitis Sapiega miestelyje pastatė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią, nors pagal padavimus Zapyškio bažnytėlės statyba priskiriama Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Vytautui, kuris esą maldos namus pastatęs pagonių šventyklos vietoje.
Kelionės organizatorius
VšĮ "RENGINIAI TAU"
Kelionę pradėjome Zypliuose, kur mus pasitiko neobaroko formų sniego baltumo dvaro rūmai, puošti raudonu karnizu. O prieš juos - reprezentacinis kiemas su ovaliu parteriu ir dviem oficinomis. Zyplių dvaras jau seniai tapo menininkų Meka. Čia įrengtos meno galerijos, eksponuojami įvairūs tautodailininkų darbai, ūkiniuose pastatuose - kalvė, keramikos dirbtuvės. Dvaro sodyboje nuolat rengiamos šventės, koncertai, atgimęs dvaras visada atviras turistams. Zyplių dvare sikūręs Zanavykų krašto muziejus, kuriame sukaupta apie 50 tūkst. eksponatų, pasakojančių apie XIX-XX a. krašto istoriją. Čia ir senoviniai linų apdirbimo įrankiai, spragilai, rankinės girnos, zanavykų apdarai, stubos baldai ir kiti įdomūs daiktai. Dėkojame muziejininkei Vaidai, kuri supažindino mus su Šakių krašto istorija, pristatė zanavykų gyvenimo aplinką, eksponuojamus buities reikmenis.
Apžiūrėję Lukšių "Siesarties vingio parką", bažnyčią ir Atminties koplyčią (aut. skulptorius V. Cikana), patraukėme Gelgaudiškio dvaro link.
Gelgaudiškio dvaras minimas nuo XVI a., kai Gelgaudiškio apylinkes valdė didysis kunigaikštis Aleksandras. Dvaras priklausė ir Sapiegoms, Masalskiams, Oziemblovskiams, didikams Čartoriskiams. XVIII a. dvaras atiteko Prūsijos baronui Gustavui Koideliui, kuris dvaro sodyboje pasistatė klasicistinius dvaro rūmus, išdailintus kitų dvaro savininkų Komarų. Dvaro rūmus puošė kolonos, baliustrados, įvairūs dekoro elementai, prabangus buvo jo interjeras - parketas, gipsinės lubos, šilku muštos sienos, koklių krosnys, židiniai ir paveikslai. Šiandien rūmai atstatyti, parketas, langinės, lubų dekoras, ir kai kurie kiti puošybos elementai išliko iki šių dienų. Sodybą supa 118 ha parkas su alėjomis, gėlynais, tvenkiniais, pereinantis į mišką. Nuo parko atsiveria vaizdas į Nemuno ir Šilupės slėnius.
Tik įėjus į dvaro rūmus, mus pasitiko dvaro ponios, kurios supažindino su Gelgaudiškio dvaro istorija, papasakojo apie visus čia gyvenusius dvaro šeimininkus, išmokė dvaro šokių, kuriuos su malonumu šokome. Ačiū muziejininkei Dianai, kuri mus priėmė, pravedė įdomią, nuotaikingą ekskursiją dvare.
Eidami Plokščių pažintiniu taku, Didžiupio upelio slėnyje atradome legendomis apipintą Šventaduobę su lauko riedulių koplyčia ir neįprastų galių turinčiu šaltinėliu. Taką į Šventaduobę puošia tautodailininko Zigmo Sederevičiaus medinės skulptūros. Toliau pažintinis takas veda į Plokščių-Vaiguviškių piliakalnį. Šalia piliakalnio teka mažas Vaiguvos upelis, miestelyje pereinantis į natūralią Vaiguvos upę-gatvę. Abipus upelio išsidėsčiusios sodybos, o gatvės gyventojai savo namus pasiekia tik važiuodami upelio vaga - tai vienintelis kelias. Tai unikali vieta, tokios daugiau Lietuvoje nerasi.
Nykos krašte įsteigtas pirmasis dvaras buvo pavadintas Panykių vardu. Šis dvaras pirmą kartą buvo paminėtas 1583 m. Žemaičių teismų knygose. Tuomet dvarelį valdė Andrius Kosovas.Vėliau dvarininkai ne kartą keitėsi.Jį valdė broliai Skirmantai, Antanas Pralgauskas, Viktoras Grincevičius - Ilgauskas. Panykiuose buvo įsteigta vasaros rezidencija. Nuo tada šią vietovę imta vadinti Ilguvos vardu. Iki 1940 m. dvaras priklausė Grincevičių giminei.Čia gyveno žymus smuikininkas ir kompozitorius Emilis Mlynarskis.Apie 1918-1921 m. čia viešėjo žymi akloji lietuvių dainininkė Beatričė Grincevičiūtė. 1940 m. dvaras buvo nacionalizuotas, jame įkurta senelių prieglauda.
Dabar dvaras uždarytas lankytojams, buvusius laikus mena išlikę rūmai, klojimas, kumetynas, ledainė. Nuo atviros rūmų terasos atsiveria įspūdingas vaizdas į Nemuno slėnio panoramą. Dabartiniai dvaro šeimininkai - Socialinės globos namai laukia investicijų, kad dvarą galima būtų prikelti antram gyvenimui...
XVI a. pab. kairiajame Jotulės krante buvo pastatytas Svetošino (Sviatošino) dvaras. Dvarą ilgus dešimtmečius valdė Lietuvoje garsi bajorų Rene giminė, o XIX a. pabaigoje dvarą paveldėjo bajoras Aleksandras Mielžinskis. Svetošino vardu vietovė vadinta iki Pirmojo pasaulinio karo. Po Pirmojo pasaulinio karo dvaro rūmuose įkurta mokykla.Nuo 2003 m. buvusiame Svetošino dvare įsikūręs Kriūkų mokyklos istorijos muziejus. Šiandien Svetošino dvaras pradedamas tvarkyti (ž. lent ant dvaro sienos)..
Nuo Žemosios Panemunės piliakalnio atsiveria nuostabūs vaizdai į Nemuno slėnį, Nemuno apylinkės labai gražios. Į piliakalnio viršūnę veda naujai padaryti mediniai laipteliai.Aikštelėje įrengta nedidelė poilsiavietė. Tyrinėjant piliakalnio papėdę, rasta graikiška Romos imperatoriaus Marko Aurelijaus moneta, pasaginių segių, apyrankių, susilydžiusio žalvario fragmentų, keramikos. Piliakalnio šlaitai statūs, Žemosios Panemunės piliakalnis datuojamas XIII-XIV a.
Viena seniausių Lietuvoje gotikinė Zapyškio bažnytėlė jau nuo seno garsina miestelį. Gyvenvietė ilgą laiką vadinta Panemune, bet apie XVI-XVII a. jau nuolat vadinama Sapiegų miesteliu (Sapiegiškėmis) ir palaipsniu virto Zapyškiu. Pavadinimas kilęs nuoSapiegų giminės, kurios atstovui Jonui Sapiegai Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras XVI a. pradžioje padovanojo aplink esančias žemes. Kalbama, kad 1578 m. Zapyškio valdytojas , Naugarduko vaivada Povilas Jonaitis Sapiega miestelyje pastatė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią, nors pagal padavimus Zapyškio bažnytėlės statyba priskiriama Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Vytautui, kuris esą maldos namus pastatęs pagonių šventyklos vietoje.
Kelionės organizatorius
VšĮ "RENGINIAI TAU"
