2024-07-27 d. Kelionė ,,VILKAVIŠKIO KRAŠTAS. MUZIEJŲ KELIU"
Kelionė ,,VILKAVIŠKIO KRAŠTAS. MUZIEJŲ KELIU"
(1 dienos kelionė Sūduvos keliu, aplankant 2 unikalius muziejus ir Rožių festivalį Paežerių dvare)
* Unikalus Plaktukų muziejus, įkurtas Sauliaus Matusevičiaus 2018 m. Čia pasakojamos plaktukų istorijos ir jų paskirtys, kas šiuos plaktukus naudojo. Ekspozicijoje yra įrankių iš Rusijos, Australijos, Ukrainos, Anglijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Australijos, Japonijos, Vokietijos, Graikijos, Lietuvos ir iš kitų šalių. Ant sienų puikuojasi ne tik staliaus ar šaltkalvio plaktukai, bet ir geležinkelininko, juvelyro, teisėjo, gydytojo, masažuotojo, skulptoriaus, mūrininko bei stogdengio, vienuolių budistų.
* Kryželiu siuvinėtų paveikslų muziejus.
Aldona Virbickienė įkūrė kryželiu siuvinėtų paveikslų muziejų. Menininkė turi kuo didžiuotis – įspūdingo grožio siuvinėtų paveikslų kolekciją sudaro net 38 kūriniai. Atimantys žadą paveikslai žavi siūlais išgautų spalvų tonais bei beribe moters fantazija. Du paveikslai pripažinti Lietuvos rekordais. Muziejaus sienas puošiantys paveikslai yra vienetiniai ir nepakartojami. Antrą kartą siuvinėti to paties vaizdo A. Virbickienė nesiryžta, nes, pasak jos, nė vienas menininkas negali sukurti dviejų vienodų darbų. Moteris kiekvienais metais savo kolekciją papildo naujai išsiuvinėtu kūriniu. Ypatingo dėmesio sulaukęs ir į Lietuvos rekordų knygą patekęs kaip didžiausias kryželiu siuvinėtas paveikslas – Pasaulio politinis žemėlapis. Šis darbas moterį įkvėpė dar vienam tikslui – pasiekti naują rekordą išsiuvinėjant Liškiavos bažnyčią. A. Virbickienės kūrybiškumo ir begalinio kruopštumo dėka Vilkaviškyje galima išvysti žinomiausią pasaulyje paveikslą – Leonardo da Vinčio „Mona Liza“, spalvotų siūlų kryželiais perkeltą ant drobės.
* Rožių festivalis - 2024. Įėjimas laisvas.
paezeriai.info:
Dvaras, muzika ir rožės. Atgaiva akiai ir sielai. Viskas taip gracingai dera. Tegul laikas sustoja ir siela dainuoja. Jau liepos 27 d. laukiame Jūsų pirmajame ROŽIŲ FESTIVALYJE Paežerių dvare.
PROGRAMA
16:00 – 16:10 val. Festivalio atidarymas – senojo šokio trupė „Festa Cortese“ (vad. Neringa Savodnikienė)
16:10 – 16:40 val. Akordeono muzika (akordeonininkas Artūras Pečkaitis)
16:30 – 17:30 val. Paskaita „Rožės. Rožių vanduo. Rožių konfitiūras“ (architektūros istorikas, architektas, lektorius, architektūros paveldo ekspertas dr. Marius Daraškevičius)
17:00 – 17:40 val. Arfa skamba (arfininkė Viktorija Smailytė)
17:40 – 17:50 val. Senojo šokio trupė „Festa Cortese“ (vad. Neringa Savodnikienė)
17:00 – 18:30 val. MIELLA vyninės išskirtinio skonio lietuviško vyno degustacija (būtina išankstinė registracija)
18:30 – 18:40 val. Senojo šokio trupė „Festa Cortese“ (vad. Neringa Savodnikienė)
19:00 – 20:00 val. Muzikos grupė The Ditties
Veiklos festivalio metu:
“Hidrolato gamyba” (Ramoniškių kaimo bendruomenė)
“Baltame lape sugula istorijos…” (Prienų krašto muziejus)
„Kas aš esu?“ (BrandWOMas archetipų praktika moterims)
Gyvų gėlių kūrybinės dirbtuvės (floristės Kristina Rimienė, Eglė Jočienė, Laima Mačaitė, Eglė Bačinskienė)
Vilkaviškio kultūros centro folkloro ansamblis „Lankupa“ (vad. Daiva Ambrasaitė)
Marijampolės kolegijos istorinio šokio grupė „Reverence“ (vadovė Daina Misiukevičienė)
Rožių skonio ir kvapo desertas – saldi staigmena UAB Art Glacio Rožių festivaliui sukurti ledai
MIELLA vyninės išskirtinio skonio lietuviško 5 rūšių vyno ir prie jo priderinto subtilaus skonio kąsnelių degustacija (kaina 26 Eur/1 asmeniui)
Registracija į kelionę prasidėjo.Skambinti telefonu +370 648 85842
(1 dienos kelionė Sūduvos keliu, aplankant 2 unikalius muziejus ir Rožių festivalį Paežerių dvare)
* Unikalus Plaktukų muziejus, įkurtas Sauliaus Matusevičiaus 2018 m. Čia pasakojamos plaktukų istorijos ir jų paskirtys, kas šiuos plaktukus naudojo. Ekspozicijoje yra įrankių iš Rusijos, Australijos, Ukrainos, Anglijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Australijos, Japonijos, Vokietijos, Graikijos, Lietuvos ir iš kitų šalių. Ant sienų puikuojasi ne tik staliaus ar šaltkalvio plaktukai, bet ir geležinkelininko, juvelyro, teisėjo, gydytojo, masažuotojo, skulptoriaus, mūrininko bei stogdengio, vienuolių budistų.
* Kryželiu siuvinėtų paveikslų muziejus.
Aldona Virbickienė įkūrė kryželiu siuvinėtų paveikslų muziejų. Menininkė turi kuo didžiuotis – įspūdingo grožio siuvinėtų paveikslų kolekciją sudaro net 38 kūriniai. Atimantys žadą paveikslai žavi siūlais išgautų spalvų tonais bei beribe moters fantazija. Du paveikslai pripažinti Lietuvos rekordais. Muziejaus sienas puošiantys paveikslai yra vienetiniai ir nepakartojami. Antrą kartą siuvinėti to paties vaizdo A. Virbickienė nesiryžta, nes, pasak jos, nė vienas menininkas negali sukurti dviejų vienodų darbų. Moteris kiekvienais metais savo kolekciją papildo naujai išsiuvinėtu kūriniu. Ypatingo dėmesio sulaukęs ir į Lietuvos rekordų knygą patekęs kaip didžiausias kryželiu siuvinėtas paveikslas – Pasaulio politinis žemėlapis. Šis darbas moterį įkvėpė dar vienam tikslui – pasiekti naują rekordą išsiuvinėjant Liškiavos bažnyčią. A. Virbickienės kūrybiškumo ir begalinio kruopštumo dėka Vilkaviškyje galima išvysti žinomiausią pasaulyje paveikslą – Leonardo da Vinčio „Mona Liza“, spalvotų siūlų kryželiais perkeltą ant drobės.
* Rožių festivalis - 2024. Įėjimas laisvas.
paezeriai.info:
Dvaras, muzika ir rožės. Atgaiva akiai ir sielai. Viskas taip gracingai dera. Tegul laikas sustoja ir siela dainuoja. Jau liepos 27 d. laukiame Jūsų pirmajame ROŽIŲ FESTIVALYJE Paežerių dvare.
PROGRAMA
16:00 – 16:10 val. Festivalio atidarymas – senojo šokio trupė „Festa Cortese“ (vad. Neringa Savodnikienė)
16:10 – 16:40 val. Akordeono muzika (akordeonininkas Artūras Pečkaitis)
16:30 – 17:30 val. Paskaita „Rožės. Rožių vanduo. Rožių konfitiūras“ (architektūros istorikas, architektas, lektorius, architektūros paveldo ekspertas dr. Marius Daraškevičius)
17:00 – 17:40 val. Arfa skamba (arfininkė Viktorija Smailytė)
17:40 – 17:50 val. Senojo šokio trupė „Festa Cortese“ (vad. Neringa Savodnikienė)
17:00 – 18:30 val. MIELLA vyninės išskirtinio skonio lietuviško vyno degustacija (būtina išankstinė registracija)
18:30 – 18:40 val. Senojo šokio trupė „Festa Cortese“ (vad. Neringa Savodnikienė)
19:00 – 20:00 val. Muzikos grupė The Ditties
Veiklos festivalio metu:
“Hidrolato gamyba” (Ramoniškių kaimo bendruomenė)
“Baltame lape sugula istorijos…” (Prienų krašto muziejus)
„Kas aš esu?“ (BrandWOMas archetipų praktika moterims)
Gyvų gėlių kūrybinės dirbtuvės (floristės Kristina Rimienė, Eglė Jočienė, Laima Mačaitė, Eglė Bačinskienė)
Vilkaviškio kultūros centro folkloro ansamblis „Lankupa“ (vad. Daiva Ambrasaitė)
Marijampolės kolegijos istorinio šokio grupė „Reverence“ (vadovė Daina Misiukevičienė)
Rožių skonio ir kvapo desertas – saldi staigmena UAB Art Glacio Rožių festivaliui sukurti ledai
MIELLA vyninės išskirtinio skonio lietuviško 5 rūšių vyno ir prie jo priderinto subtilaus skonio kąsnelių degustacija (kaina 26 Eur/1 asmeniui)
Registracija į kelionę prasidėjo.Skambinti telefonu +370 648 85842
2024-08-24/25 dienomis organizuojama kelionė
,,VIDURAMŽIŲ MIESTŲ ISTORIJOS" ( Pärnu, Haapsalu, Tallinn)
,,VIDURAMŽIŲ MIESTŲ ISTORIJOS" (Pärnu, Haapsalu, Tallinn)
(Dviejų dienų pažintinė kelionė autobusu, viena nakvynė viešbutyje su pusryčiais Taline, 0,7 km iki centro)
Kelionėje susipažinsime su Pärnu, ketvirtuoju Estijos ir penkioliktuoju pagal dydį Baltijos valstybių miestu, jūrų uostu. Apie 1251 m. Ozelio-Vikos vyskupas įkūrė Senąjį Pernu (vok. Alt-Pernau, est.Vana-Pärnu). Šis miestas ilgai konkuravo su kitu šalia įsikūrusiu miestu ir galiausiai apie 1600 m. buvo sunaikintas. Netoliese 1251 m. miestą įkūrė ir Vokiečių Ordinas (vok. Embeke, vėliau Neu-Pernau, estiškai Uus-Pärnu). 1265 m. čia minima Ordino pilis. Pastarasis miestas, tuomet žinotas vokišku pavadinimu Pernau, priklausė Hanzos lygai ir buvo svarbus neužšąlantis Livonijos uostas. Po Livonijos ordino žlugimo nuo XVI a. vidurio dėl miesto kovojo Lietuva, Lenkija, Švedija ir Rusija. Vykstant dinastiniam karui tarp Karolio IX ir Zigmanto Vazos 1600 m. Karolis IX išsilaipino Taline ir puolė Abiejų Tautų Respublikos (ATR) teritoriją – Pernu ir Tartu. 1609 m. kovo mėn. Respublikai pavyko atkovoti Pernu, tačiau tuo viskas nepasibaigė...
Haapsalu, žavingas pajūrio miestas, žinomas dėl savo vaizdingos aplinkos ir turtingo kultūros paveldo, traukiantis turistų dėmesį. Čia stovi Haapsalu pilis - XIII amžiaus architektūros perlas. Tai viena geriausiai išsilaikiusių pilių Estijoje. Haapsalu pilis anksčiau buvo mažos valstybės, vadinamos Saare-Lääne (Ösel-Wiek) vyskupija, viduramžių kunigaikščių-vyskupų rezidencija. Pilis buvo įkurta XIII amžiaus viduryje ir veikė iki XVII amžiaus pabaigos. Pilis susideda iš vidinio laivo, kurį riboja du išoriniai stulpeliai. Haapsalu pilis gali pasigirti viduramžių siena su septyniais bokštais ir keturiais vartais, kurie iki šiol supa pilies teritoriją. Pilies širdis, vidinis užtvaras, uždaros gyvenamosios ir administracinės patalpos bei katedra, kuri buvo pagrindinė regiono bažnyčia.
Talinas – vienas geriausiai išlikusių viduramžių miestų Europoje. Taline gyvena maždaug trečdalis Estijos gyventojų. Miestą sudaro 3 istorinės dalys: Toompea, arba „Katedros kalva“ (miesto valdžios centras), Senamiestis (senovinis Hanzos stiliaus miestas) ir gyvenamoji dalis, esanti į pietus nuo senamiesčio.
Medinė tvirtovė ant Tompėjos kalvos buvo pastatyta maždaug X – XI amžiuje, čia prasidėjo Talino miesto istorija. Talino ištakos siekia XIII amžių, kai kryžiuočių ordino riteriai ten pastatė pilį. Vėliau ji tapo pagrindiniu Hanzos sąjungos centru, o jos turtus demonstruoja viešųjų pastatų (ypač bažnyčių) gausumas ir pirklių namų vidaus architektūra, nepaprastai gerai išsilaikiusi, nepaisant gaisrų ir karų, siaubusių kraštą tuo laikotarpiu. Per visą savo istoriją Talinas pasaulyje buvo žinomas vokišku pavadinimu – Revelis (est.: Rävala, vok. Reval), 1918 m - Tallinna, o 1920 m. pavadinimas pakoreguotas į Tallinn. Legendos byloja, kad senasis pavadinimas kilo iš elnių medžioklės, kai elnias žūdavo nukritęs nuo uolos. Išvertus iš vokiečių kalbos „Reh-fall“ reiškia „krentantį elnią“. Dėl savo strateginės padėties miestas tapo svarbiausiu prekybos centru, ypač XIV – XVI amžiuje, kai tapo Hanzos sąjungos dalimi. Talino senamiestis yra vienas geriausiai išsilaikiusių Viduramžių miestų Europoje ir yra įtrauktas į „UNESCO“ paveldo sąrašą.
(Dviejų dienų pažintinė kelionė autobusu, viena nakvynė viešbutyje su pusryčiais Taline, 0,7 km iki centro)
Kelionėje susipažinsime su Pärnu, ketvirtuoju Estijos ir penkioliktuoju pagal dydį Baltijos valstybių miestu, jūrų uostu. Apie 1251 m. Ozelio-Vikos vyskupas įkūrė Senąjį Pernu (vok. Alt-Pernau, est.Vana-Pärnu). Šis miestas ilgai konkuravo su kitu šalia įsikūrusiu miestu ir galiausiai apie 1600 m. buvo sunaikintas. Netoliese 1251 m. miestą įkūrė ir Vokiečių Ordinas (vok. Embeke, vėliau Neu-Pernau, estiškai Uus-Pärnu). 1265 m. čia minima Ordino pilis. Pastarasis miestas, tuomet žinotas vokišku pavadinimu Pernau, priklausė Hanzos lygai ir buvo svarbus neužšąlantis Livonijos uostas. Po Livonijos ordino žlugimo nuo XVI a. vidurio dėl miesto kovojo Lietuva, Lenkija, Švedija ir Rusija. Vykstant dinastiniam karui tarp Karolio IX ir Zigmanto Vazos 1600 m. Karolis IX išsilaipino Taline ir puolė Abiejų Tautų Respublikos (ATR) teritoriją – Pernu ir Tartu. 1609 m. kovo mėn. Respublikai pavyko atkovoti Pernu, tačiau tuo viskas nepasibaigė...
Haapsalu, žavingas pajūrio miestas, žinomas dėl savo vaizdingos aplinkos ir turtingo kultūros paveldo, traukiantis turistų dėmesį. Čia stovi Haapsalu pilis - XIII amžiaus architektūros perlas. Tai viena geriausiai išsilaikiusių pilių Estijoje. Haapsalu pilis anksčiau buvo mažos valstybės, vadinamos Saare-Lääne (Ösel-Wiek) vyskupija, viduramžių kunigaikščių-vyskupų rezidencija. Pilis buvo įkurta XIII amžiaus viduryje ir veikė iki XVII amžiaus pabaigos. Pilis susideda iš vidinio laivo, kurį riboja du išoriniai stulpeliai. Haapsalu pilis gali pasigirti viduramžių siena su septyniais bokštais ir keturiais vartais, kurie iki šiol supa pilies teritoriją. Pilies širdis, vidinis užtvaras, uždaros gyvenamosios ir administracinės patalpos bei katedra, kuri buvo pagrindinė regiono bažnyčia.
Talinas – vienas geriausiai išlikusių viduramžių miestų Europoje. Taline gyvena maždaug trečdalis Estijos gyventojų. Miestą sudaro 3 istorinės dalys: Toompea, arba „Katedros kalva“ (miesto valdžios centras), Senamiestis (senovinis Hanzos stiliaus miestas) ir gyvenamoji dalis, esanti į pietus nuo senamiesčio.
Medinė tvirtovė ant Tompėjos kalvos buvo pastatyta maždaug X – XI amžiuje, čia prasidėjo Talino miesto istorija. Talino ištakos siekia XIII amžių, kai kryžiuočių ordino riteriai ten pastatė pilį. Vėliau ji tapo pagrindiniu Hanzos sąjungos centru, o jos turtus demonstruoja viešųjų pastatų (ypač bažnyčių) gausumas ir pirklių namų vidaus architektūra, nepaprastai gerai išsilaikiusi, nepaisant gaisrų ir karų, siaubusių kraštą tuo laikotarpiu. Per visą savo istoriją Talinas pasaulyje buvo žinomas vokišku pavadinimu – Revelis (est.: Rävala, vok. Reval), 1918 m - Tallinna, o 1920 m. pavadinimas pakoreguotas į Tallinn. Legendos byloja, kad senasis pavadinimas kilo iš elnių medžioklės, kai elnias žūdavo nukritęs nuo uolos. Išvertus iš vokiečių kalbos „Reh-fall“ reiškia „krentantį elnią“. Dėl savo strateginės padėties miestas tapo svarbiausiu prekybos centru, ypač XIV – XVI amžiuje, kai tapo Hanzos sąjungos dalimi. Talino senamiestis yra vienas geriausiai išsilaikiusių Viduramžių miestų Europoje ir yra įtrauktas į „UNESCO“ paveldo sąrašą.
2024-09-28 d. Teatro vakaras. Giuseppe’s Verdi opera „DON KARLAS"
Teatro vakaras. Giuseppe’s Verdi opera „DON KARLAS"
Iš opera.lt:
Giuseppe’s Verdi opera „Don Karlas“ – vienas reikšmingiausių teatro pastatymų ir, nepaisant itin prieštaringų nuomonių, – labai stipraus poveikio spektaklis. O ar galėtų būti kitaip? Juk G. Verdi „Don Karlas", priskiriamas „didžiosios operos“ (grand opera) žanrui, yra stiprus veikalas ne tik nuostabia muzika, bet ir istorinių personažų charakteriais, dramatišku siužetu.
Operos premjera įvyko 1867 m. Paryžiuje, opera sukurta pagal Friedricho Schillerio pjesę. Šioje Schillerio dramoje glūdėjo tai, ko Verdi ieškojo savo vėlyvosioms operoms, – palikęs teatrališkas išorines dramas ir romantiškų aistrų kupinus libretus kompozitorius pasuko vidinio tragizmo link; išorinio veiksmo šiuose kūriniuose maža, bet juose siekiama išreikšti vidinius išgyvenimus, tiesos paieškas ir žmoniškumo ilgesį.
Spektaklio kūrėjai pelnė 3 Auksinių scenos kryžių apdovanojimus – geriausiu metų režisieriumi paskelbtas Günteris Krämeris, taip pat įvertinti Herbertas Schäferis (už geriausią scenografiją) ir mecosopranas Eglė Šidlauskaitė (už Eboli vaidmenį).
Libretas perkelia mus į XVI amžiaus Ispaniją, nuvargintą ilgamečio karo su Prancūzija. Baigti kovas nori ne tik paprasti žmonės, bet ir valstybių valdovai. Ispanijos delegacija atvyksta į Prancūziją. Joje – ir Ispanijos karaliaus sūnus Don Karlas, kuris, pamatęs Prancūzijos karaliaus dukterį Elizabetę, beviltiškai ją įsimyli. Tačiau pagal valdovų sudarytą taikos sutartį Elizabetė atitenka Don Karlo tėvui – Ispanijos valdovui. Po tėvo vestuvių Don Karlas negali susitaikyti su mintimi, kad myli savo pamotę. O aplinkui kunkuliuoja valstybinės ir asmeninės intrigos, iš kurių kiekvienas bando išpešti sau naudos. Į valdovų kapų požemį užsukęs karalius užtinka jame žmoną su savo sūnumi ir pasmerkia jį Didžiajam Inkvizitoriui. Don Karlas išsitraukia kalaviją, tačiau įsijungia antgamtinės jėgos: iš kapo prisikelia jo senelio vėlė ir nusitempia jaunuolį į kapą.
Iš opera.lt:
Giuseppe’s Verdi opera „Don Karlas“ – vienas reikšmingiausių teatro pastatymų ir, nepaisant itin prieštaringų nuomonių, – labai stipraus poveikio spektaklis. O ar galėtų būti kitaip? Juk G. Verdi „Don Karlas", priskiriamas „didžiosios operos“ (grand opera) žanrui, yra stiprus veikalas ne tik nuostabia muzika, bet ir istorinių personažų charakteriais, dramatišku siužetu.
Operos premjera įvyko 1867 m. Paryžiuje, opera sukurta pagal Friedricho Schillerio pjesę. Šioje Schillerio dramoje glūdėjo tai, ko Verdi ieškojo savo vėlyvosioms operoms, – palikęs teatrališkas išorines dramas ir romantiškų aistrų kupinus libretus kompozitorius pasuko vidinio tragizmo link; išorinio veiksmo šiuose kūriniuose maža, bet juose siekiama išreikšti vidinius išgyvenimus, tiesos paieškas ir žmoniškumo ilgesį.
Spektaklio kūrėjai pelnė 3 Auksinių scenos kryžių apdovanojimus – geriausiu metų režisieriumi paskelbtas Günteris Krämeris, taip pat įvertinti Herbertas Schäferis (už geriausią scenografiją) ir mecosopranas Eglė Šidlauskaitė (už Eboli vaidmenį).
Libretas perkelia mus į XVI amžiaus Ispaniją, nuvargintą ilgamečio karo su Prancūzija. Baigti kovas nori ne tik paprasti žmonės, bet ir valstybių valdovai. Ispanijos delegacija atvyksta į Prancūziją. Joje – ir Ispanijos karaliaus sūnus Don Karlas, kuris, pamatęs Prancūzijos karaliaus dukterį Elizabetę, beviltiškai ją įsimyli. Tačiau pagal valdovų sudarytą taikos sutartį Elizabetė atitenka Don Karlo tėvui – Ispanijos valdovui. Po tėvo vestuvių Don Karlas negali susitaikyti su mintimi, kad myli savo pamotę. O aplinkui kunkuliuoja valstybinės ir asmeninės intrigos, iš kurių kiekvienas bando išpešti sau naudos. Į valdovų kapų požemį užsukęs karalius užtinka jame žmoną su savo sūnumi ir pasmerkia jį Didžiajam Inkvizitoriui. Don Karlas išsitraukia kalaviją, tačiau įsijungia antgamtinės jėgos: iš kapo prisikelia jo senelio vėlė ir nusitempia jaunuolį į kapą.
2024-10-27 d. Teatro vakaras. Giacomo Puccini opera ,,TURANDOT"
Teatro vakaras. Giacomo Puccini opera ,,TURANDOT"
Iš opera.lt:
Į LNOBT sceną sugrįžta vienas gražiausių pasaulio operos teatrų repertuaro spektaklių – G. Puccini opera „Turandot“. Kupina metaforų ir alegorijų pasaka apie žiauriąją princesę Turandot, epinė simbolistinė drama, išskirtinė opera visoje G. Puccini kūryboje. Deja, šios operos kompozitorius nespėjo baigti – 1924 m. jis mirė. Priešpaskutinės „Turandot“ scenos pabaiga yra paskutinė paties kompozitoriaus orkestruota muzika: jos eskizus jis buvo pasiėmęs į Briuselio klinikas. Jaunesniosios kartos italų kompozitorius Franco Alfano pagal likusius eskizus buvo įpareigotas operą užbaigti. Premjera įvyko 1926 m. balandžio 25 d. Milano „La Scala“ teatre, dirigavo garsusis Arturo Toscanini. Per premjerą po Liu mirties scenos dirigentas nuleido batutą ir pasisukęs į žiūrovus tarė: „Čia ir baigiasi opera; šioje vietoje Giacomo Puccini liovėsi dirbęs. Šiuo atveju mirtis buvo stipresnė už meną.” Tą vakarą po šių žodžių nusileido uždanga.
Lietuvos operoje „Turandot“ pirmą kartą buvo pastatyta 2003 m. (dirigentas Stefan Lano, režisierius Detlef Sölter, dailininkai Friedrich Despalmes, Monika Biegler). Šį kartą mūsų scenoje ją įkūnija dirigentas Modestas Pitrėnas ir išskirtinio braižo režisierius, kuris šiame pastatyme yra ir scenografijos bei šviesų dailininkas, Robertas Wilsonas.
Prie imperatoriškųjų rūmų Pekine susirinkusiai miniai rūmų tarnautojas paskelbia, jog kandidatai, trokštantys vesti princesę Turandot, turės įminti tris mįsles. Pasiryžusių rizikuoti ir neatspėjusių bent vienos, laukia mirtis. Pirmasis, žengsiantis ant ešafoto, yra Persijos princas, kuriam mirties bausmė bus įvykdyta netrukus, kai patekės mėnulis. Egzekucijos laukiančioje minioje tarp daugybės stebėtojų yra ir visų pamirštas bei vienišas ištremtas totorių karalius Timūras ir jo vergė Liu. Juos pamato ir atpažįsta Timūro sūnus Kalafas. Jaudinantį tėvo ir sūnaus susitikimą pertraukia mirti vedamas Persijos princas. Minia suūžia, prašydama jo pasigailėti, tačiau žmonėms pasirodžiusi išdidžioji Turandot paskelbia, kad bausmė bus įvykdyta. Pakerėtas princesės grožio, Kalafas nusprendžia bandyti atspėti mįsles ir taip laimėti Turandot ranką ir širdį. Nors Timūras ir Liu jį atkalbinėja, vaikinas jau apsisprendęs.
Kalafo pasiryžimo nepakeičia nei princesės nuožmumas, nei jo seno tėvo maldavimai persigalvoti. Nors ir sunkiai, Kalafui pavyksta įspėti visas tris princesės mįsles. Dabar jau Turandot maldauja savo tėvo neatiduoti jos šiam nepažįstamajam. Matydamas sukrėstą princesę, Kalafas pasiūlo savo žaidimą: jei Turandot iki aušros atspės jo vardą, jis savo noru žengs ant ešafoto. Bet kokia kaina siekdama išsiaiškinti jaunuolio vardą, Turandot liepia kankinti Timūrą ir Liu. Vergė pareiškia, kad ji vienintelė žino atsakymą, tačiau jo net ir kankinama neišduos. Apstulbusios princesės paklausta, kokia jos tokio herojiško elgesio priežastis, Liu atsako – meilė – ir nusižudo. Sukrėsta Turandot pirmą kartą gyvenime pajunta jausmų galią ir auštant rytui miniai paskelbia išsiaiškinusi nepažįstamojo vardą: Meilė.
Iš opera.lt:
Į LNOBT sceną sugrįžta vienas gražiausių pasaulio operos teatrų repertuaro spektaklių – G. Puccini opera „Turandot“. Kupina metaforų ir alegorijų pasaka apie žiauriąją princesę Turandot, epinė simbolistinė drama, išskirtinė opera visoje G. Puccini kūryboje. Deja, šios operos kompozitorius nespėjo baigti – 1924 m. jis mirė. Priešpaskutinės „Turandot“ scenos pabaiga yra paskutinė paties kompozitoriaus orkestruota muzika: jos eskizus jis buvo pasiėmęs į Briuselio klinikas. Jaunesniosios kartos italų kompozitorius Franco Alfano pagal likusius eskizus buvo įpareigotas operą užbaigti. Premjera įvyko 1926 m. balandžio 25 d. Milano „La Scala“ teatre, dirigavo garsusis Arturo Toscanini. Per premjerą po Liu mirties scenos dirigentas nuleido batutą ir pasisukęs į žiūrovus tarė: „Čia ir baigiasi opera; šioje vietoje Giacomo Puccini liovėsi dirbęs. Šiuo atveju mirtis buvo stipresnė už meną.” Tą vakarą po šių žodžių nusileido uždanga.
Lietuvos operoje „Turandot“ pirmą kartą buvo pastatyta 2003 m. (dirigentas Stefan Lano, režisierius Detlef Sölter, dailininkai Friedrich Despalmes, Monika Biegler). Šį kartą mūsų scenoje ją įkūnija dirigentas Modestas Pitrėnas ir išskirtinio braižo režisierius, kuris šiame pastatyme yra ir scenografijos bei šviesų dailininkas, Robertas Wilsonas.
Prie imperatoriškųjų rūmų Pekine susirinkusiai miniai rūmų tarnautojas paskelbia, jog kandidatai, trokštantys vesti princesę Turandot, turės įminti tris mįsles. Pasiryžusių rizikuoti ir neatspėjusių bent vienos, laukia mirtis. Pirmasis, žengsiantis ant ešafoto, yra Persijos princas, kuriam mirties bausmė bus įvykdyta netrukus, kai patekės mėnulis. Egzekucijos laukiančioje minioje tarp daugybės stebėtojų yra ir visų pamirštas bei vienišas ištremtas totorių karalius Timūras ir jo vergė Liu. Juos pamato ir atpažįsta Timūro sūnus Kalafas. Jaudinantį tėvo ir sūnaus susitikimą pertraukia mirti vedamas Persijos princas. Minia suūžia, prašydama jo pasigailėti, tačiau žmonėms pasirodžiusi išdidžioji Turandot paskelbia, kad bausmė bus įvykdyta. Pakerėtas princesės grožio, Kalafas nusprendžia bandyti atspėti mįsles ir taip laimėti Turandot ranką ir širdį. Nors Timūras ir Liu jį atkalbinėja, vaikinas jau apsisprendęs.
Kalafo pasiryžimo nepakeičia nei princesės nuožmumas, nei jo seno tėvo maldavimai persigalvoti. Nors ir sunkiai, Kalafui pavyksta įspėti visas tris princesės mįsles. Dabar jau Turandot maldauja savo tėvo neatiduoti jos šiam nepažįstamajam. Matydamas sukrėstą princesę, Kalafas pasiūlo savo žaidimą: jei Turandot iki aušros atspės jo vardą, jis savo noru žengs ant ešafoto. Bet kokia kaina siekdama išsiaiškinti jaunuolio vardą, Turandot liepia kankinti Timūrą ir Liu. Vergė pareiškia, kad ji vienintelė žino atsakymą, tačiau jo net ir kankinama neišduos. Apstulbusios princesės paklausta, kokia jos tokio herojiško elgesio priežastis, Liu atsako – meilė – ir nusižudo. Sukrėsta Turandot pirmą kartą gyvenime pajunta jausmų galią ir auštant rytui miniai paskelbia išsiaiškinusi nepažįstamojo vardą: Meilė.