2024-12-19 d. MUZIEJŲ DIENA. PARODOS ,,Saldus (nomenklatūros) gyvenimas" ir ,,Italų renesansas iš Vavelio: Botticelli, Tiziano". ,,Renesanso epochos muzika" - koncertas Valdovų rūmuose
MUZIEJŲ DIENA. Parodos ,,Saldus (nomenklatūros) gyvenimas" ir ,,Italų renesansas iš Vavelio: Botticelli, Tiziano".
,,Renesanso epochos muzika"- koncertas Valdovų rūmuose
Kelionės kaina 45 Eur.
Paroda ,,SALDUS (nomenklatūros) gyvenimas". Iš Istorijų namai:
Po Stalino mirties sustiprėjo nomenklatūros įtaka. Nuo 1940 m. įtakingų Komunistų partijos narių grupės, vėliau perėmusios valstybę ir jos institucijas, tapo lemiamu galios veiksniu sovietinėje respublikoje. Nomenklatūrininkai paprastai buvo Komunistų partijos „draugai“. Tai suteikė jiems įvairių privilegijų, kurios metams bėgant keitėsi: galimybę įsigyti geresnį automobilį, nusipirkti deficitinių prekių specialiose parduotuvėse, geresnes galimybes mokytis jų vaikams, išskirtinius butus ir pan. Svarbiausia, jie galėjo susitikti su bendraminčiais ir bendrauti bendra kalba. Dėl šio išskirtinumo tariamai beklasėje visuomenėje vis dėlto susiformavo klasė – nomenklatūra. Priklausyti jai buvo pageidautina siekiant įgyti materialinės naudos sau ir saviškiams bei praskaidrinti gana pilką įprastą kasdienybę.
Antanas Sutkus nomenklatūrai priklausė nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio kaip paslaugų tai privilegijuotai klasei teikėjas, o vėliau – kaip Lietuvos fotografijos meno draugijos pirmininkas.
Pasitelkus Sutkaus kaip žurnalisto ir menininko darbus, trys parodos dalys – Kasdienybė, Paradai ir Nomenklatūra – leidžia susipažinti su nomenklatūros gyvenimu ir gyvenimu už jos ribų. Partijos ir atskirų jos narių kvietimu Sutkus fotografuodavo oficialius ir neoficialius renginius, kurdamas iškalbingus valdžios sluoksnių atstovų portretus ir nuotaikingus vaizdus. Mūsų laimei, Sutkus buvo ir yra fotografas, pasižymintis meistriškumu ir atkaklumu. Abi šios savybės lėmė, kad jis išsaugojo ir tas nuotraukas, kurios tiesiogiai nedomino partijos ar nomenklatūros, bet buvo neįprastos arba nebūtų perėjusios pro cenzorių akis. Tai leidžia mums įdėmiau pažvelgti į laiką, kuris, laimei, priklauso praeičiai, nors jo poveikį visuomenei ir šaliai vis dar matome ir jaučiame ir šiandien.
Dėkojame Antanui Sutkui už drąsą imtis šios užduoties ir taip aiškiai apmąstyti nomenklatūros, o kartu ir savo paties istoriją.
Paroda ,,Italų renesansas iš Vavelio:Botticelli, Tiziano". Iš Valdovų rūmai:
Šioje parodoje eksponuojami kūriniai priklauso dviejų tapybos mokyklų – Florencijos ir Venecijos – meistrams. Žavėjimasis Antika, spalvų plastika, idealizuoto grožio žmonių vaizdavimas – tai bene garsiausio Florencijos dailininko, novatoriaus Sandro Botičelio (Sandro Botticelli, tikr. Alessandro di Mariano di Vanni Filipepi, 1445–1510) kūrybos bruožai. Jie puikiai matomi darbe „Dievo Motina su Kūdikiu ir angelais“.
Venecijos mokyklos meistrai garsėjo spalviniais kontrastais, dinamiškumu ir realistiniu žmonių vaizdavimu. Būtent Venecijos mokyklos paveikslai XV–XVI a. buvo populiariausi ir valdovų bei didikų dvaruose geidžiamiausi meno kūriniai, dėl kurių varžėsi monarchai nuo Portugalijos iki pat Lenkijos, Lietuvos ar Švedijos. Parodoje galima išvysti ryškiausių Venecijos mokyklos tapytojų Vidurio Rytų Europoje saugomus darbus: Ticiano (Tiziano, tikr. Tiziano Vecellio, 1488/1490–1576) ir jo dirbtuvės „Meilės alegoriją“, dirbtuvės paveikslą „Dievo Motina su Kūdikiu, šv. Jonu Krikštytoju ir šv. Cecilija“, Pariso Bordonės (Paris Paschalinus Bordone, 1500–1571) kūrinį „Diana ir Kalista“ ir Palmos Jaunesniojo (Palma il Giovane, tikr. Jacopo Negretti, 1548–1628) drobę „Juozapas ir Potifaro žmona“.
Eksponuojamus paveikslus sieja moters grožio ir meilės temos. Kiekvienas menininkas jas interpretavo savitai, unikaliai, atskleidė skirtingų siužetų ir kompozicijų kūriniuose. Medičių (Medici) dvaro klientu buvęs S. Botičelis perėmė ten sklandžiusias neoplatonizmo idėjas, skelbusias grožio ir dieviškumo vienovę. Tapydamas paveikslą „Dievo Motina su Kūdikiu ir angelais“, jis taip pat rėmėsi savo mokytojo Fra Filipo Lipio (Fra Filippo Lippi, apie 1406–1469) kūrybos principais ir parodė savo erudiciją: angelo laikomos rožės yra Marijos besąlygiškos meilės Atpirkėjui simbolis, kartu tai aliuzija į Senojo Testamento Giesmių giesmę.
Vėlesniuose Venecijos mokyklos darbuose daugiau pasitelkiami antikiniai siužetai. Ticiano ir jo dirbtuvės „Meilės alegorijoje“ moteris, tapatintina su Psiche, tarsi nieko aplinkui nematydama, laukia savo mylimojo, gniaužia meilės dievo Kupidono strėlę ir lanką, net nežiūri į vyriškio laikomą veidrodį. Šios moters veido bruožai iš dalies pakartoti tapant šv. Ceciliją viename ankstyviausių Ticiano dirbtuvės kūrinių. Tiek Ticiano, tiek ir jo mokyklos darbuose galima įžvelgti Džordžonės (Giorgione, 1477/1478–1510) tapybos metodą, kai figūros paveiksle pavaizduotos lyg sustabdytas judesio kadras. Žvilgsnių tarp veikėjų žaismas drobėje „Dievo Motina su Kūdikiu, šv. Jonu Krikštytoju ir šv. Cecilija“ pabrėžia svarbiausius asmenis kūrinyje – Jėzų ir Švč. Mergelę Mariją.
Pariso Bordonės, garsaus antikinių siužetų tapytojo, vieno reikšmingiausių Ticiano mokinių, paveiksle „Diana ir Kalista“ pasakojamas mitas apie uždraustą meilę. Deivės Dianos pasekėja Kalista, pasiryžusi išlikti nekalta, buvo suvedžiota pačia Diana pasivertusio Dzeuso. Maudynių metu pastebėjusi, kad Kalista laukiasi, deivė nusprendžia ją ištremti ir galiausiai net nužudyti.
Paskutinio Ticiano mokinio ir Venecijos mokyklos aukso amžiaus tapytojo Palmos Jaunesniojo drobėje taip pat vaizduojama uždrausta meilė ir aistra ar veikiau trumpas biblinio pasakojimo siužetas apie tai, kaip Potifaro vergas Juozapas nepasidavė savo šeimininko žmonos gundymams. Vėliau Potifaro žmona apkaltino Juozapą išprievartavimu, ir šis buvo įmestas į kalėjimą, tapytojas būtent ją pavaizdavo kaip skendinčią tamsybėje, o Juozapą – moralinės ir dvasinės šviesos apsuptyje. Vienuolio Palmos Jaunesniojo paveikslai neretai turėdavo kokį nors moralą, tad Katalikų Bažnyčios reformą palaikę monarchai ir kilmingieji dažnai įsigydavo jo darbų. Žinoma, kad jų būta ir Lenkijos bei Lietuvos valdovų Vazų kolekcijoje. Dvi Palmos Jaunesniojo drobes galima išvysti ir Valdovų rūmų muziejaus nuolatinėje ekspozicijoje.
Koncertas ,,Renesanso epochos muzika" Tarptautinės parodos ,,Italų Renesansas iš Vavelio: Botticelli, Tiziano" renginių ciklas. Atlikėjai IEVA GAIDAMAVIČIŪTĖ (sopranas), NERIJUS MASEVIČIUS (bosas-baritonas), SAULIUS S. LIPČIUS (liuto forte). Koncertas nemokamas.
Papildomai informuojame, kad mūsų apsilankymo metu Valdovų rūmuose vyks Tarptautinė paroda ,,Pacai. Istorijos sodo lelijos". Pacai - viena seniausių, įtakingiausių ir turtingiausių giminių, kurių pavardė išnyra XV amžiaus pirmojoje pusėje, kai Pacas Daukšaitis , kaip kilmingas bajoras, savo parašu patvirtina keletą svarbių valdovo Žygimanto Kęstutaičio sutarčių. Pacų palikuonys XV amžiaus pradžioje ima kopti valstybinės karjeros laiptais, o XVI amžiuje jau tvirtai įsitaiso Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės elite.
Registracija telefonu +370 648 85842
VšĮ ,,RENGINIAI TAU" informacija
,,Renesanso epochos muzika"- koncertas Valdovų rūmuose
Kelionės kaina 45 Eur.
Paroda ,,SALDUS (nomenklatūros) gyvenimas". Iš Istorijų namai:
Po Stalino mirties sustiprėjo nomenklatūros įtaka. Nuo 1940 m. įtakingų Komunistų partijos narių grupės, vėliau perėmusios valstybę ir jos institucijas, tapo lemiamu galios veiksniu sovietinėje respublikoje. Nomenklatūrininkai paprastai buvo Komunistų partijos „draugai“. Tai suteikė jiems įvairių privilegijų, kurios metams bėgant keitėsi: galimybę įsigyti geresnį automobilį, nusipirkti deficitinių prekių specialiose parduotuvėse, geresnes galimybes mokytis jų vaikams, išskirtinius butus ir pan. Svarbiausia, jie galėjo susitikti su bendraminčiais ir bendrauti bendra kalba. Dėl šio išskirtinumo tariamai beklasėje visuomenėje vis dėlto susiformavo klasė – nomenklatūra. Priklausyti jai buvo pageidautina siekiant įgyti materialinės naudos sau ir saviškiams bei praskaidrinti gana pilką įprastą kasdienybę.
Antanas Sutkus nomenklatūrai priklausė nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio kaip paslaugų tai privilegijuotai klasei teikėjas, o vėliau – kaip Lietuvos fotografijos meno draugijos pirmininkas.
Pasitelkus Sutkaus kaip žurnalisto ir menininko darbus, trys parodos dalys – Kasdienybė, Paradai ir Nomenklatūra – leidžia susipažinti su nomenklatūros gyvenimu ir gyvenimu už jos ribų. Partijos ir atskirų jos narių kvietimu Sutkus fotografuodavo oficialius ir neoficialius renginius, kurdamas iškalbingus valdžios sluoksnių atstovų portretus ir nuotaikingus vaizdus. Mūsų laimei, Sutkus buvo ir yra fotografas, pasižymintis meistriškumu ir atkaklumu. Abi šios savybės lėmė, kad jis išsaugojo ir tas nuotraukas, kurios tiesiogiai nedomino partijos ar nomenklatūros, bet buvo neįprastos arba nebūtų perėjusios pro cenzorių akis. Tai leidžia mums įdėmiau pažvelgti į laiką, kuris, laimei, priklauso praeičiai, nors jo poveikį visuomenei ir šaliai vis dar matome ir jaučiame ir šiandien.
Dėkojame Antanui Sutkui už drąsą imtis šios užduoties ir taip aiškiai apmąstyti nomenklatūros, o kartu ir savo paties istoriją.
Paroda ,,Italų renesansas iš Vavelio:Botticelli, Tiziano". Iš Valdovų rūmai:
Šioje parodoje eksponuojami kūriniai priklauso dviejų tapybos mokyklų – Florencijos ir Venecijos – meistrams. Žavėjimasis Antika, spalvų plastika, idealizuoto grožio žmonių vaizdavimas – tai bene garsiausio Florencijos dailininko, novatoriaus Sandro Botičelio (Sandro Botticelli, tikr. Alessandro di Mariano di Vanni Filipepi, 1445–1510) kūrybos bruožai. Jie puikiai matomi darbe „Dievo Motina su Kūdikiu ir angelais“.
Venecijos mokyklos meistrai garsėjo spalviniais kontrastais, dinamiškumu ir realistiniu žmonių vaizdavimu. Būtent Venecijos mokyklos paveikslai XV–XVI a. buvo populiariausi ir valdovų bei didikų dvaruose geidžiamiausi meno kūriniai, dėl kurių varžėsi monarchai nuo Portugalijos iki pat Lenkijos, Lietuvos ar Švedijos. Parodoje galima išvysti ryškiausių Venecijos mokyklos tapytojų Vidurio Rytų Europoje saugomus darbus: Ticiano (Tiziano, tikr. Tiziano Vecellio, 1488/1490–1576) ir jo dirbtuvės „Meilės alegoriją“, dirbtuvės paveikslą „Dievo Motina su Kūdikiu, šv. Jonu Krikštytoju ir šv. Cecilija“, Pariso Bordonės (Paris Paschalinus Bordone, 1500–1571) kūrinį „Diana ir Kalista“ ir Palmos Jaunesniojo (Palma il Giovane, tikr. Jacopo Negretti, 1548–1628) drobę „Juozapas ir Potifaro žmona“.
Eksponuojamus paveikslus sieja moters grožio ir meilės temos. Kiekvienas menininkas jas interpretavo savitai, unikaliai, atskleidė skirtingų siužetų ir kompozicijų kūriniuose. Medičių (Medici) dvaro klientu buvęs S. Botičelis perėmė ten sklandžiusias neoplatonizmo idėjas, skelbusias grožio ir dieviškumo vienovę. Tapydamas paveikslą „Dievo Motina su Kūdikiu ir angelais“, jis taip pat rėmėsi savo mokytojo Fra Filipo Lipio (Fra Filippo Lippi, apie 1406–1469) kūrybos principais ir parodė savo erudiciją: angelo laikomos rožės yra Marijos besąlygiškos meilės Atpirkėjui simbolis, kartu tai aliuzija į Senojo Testamento Giesmių giesmę.
Vėlesniuose Venecijos mokyklos darbuose daugiau pasitelkiami antikiniai siužetai. Ticiano ir jo dirbtuvės „Meilės alegorijoje“ moteris, tapatintina su Psiche, tarsi nieko aplinkui nematydama, laukia savo mylimojo, gniaužia meilės dievo Kupidono strėlę ir lanką, net nežiūri į vyriškio laikomą veidrodį. Šios moters veido bruožai iš dalies pakartoti tapant šv. Ceciliją viename ankstyviausių Ticiano dirbtuvės kūrinių. Tiek Ticiano, tiek ir jo mokyklos darbuose galima įžvelgti Džordžonės (Giorgione, 1477/1478–1510) tapybos metodą, kai figūros paveiksle pavaizduotos lyg sustabdytas judesio kadras. Žvilgsnių tarp veikėjų žaismas drobėje „Dievo Motina su Kūdikiu, šv. Jonu Krikštytoju ir šv. Cecilija“ pabrėžia svarbiausius asmenis kūrinyje – Jėzų ir Švč. Mergelę Mariją.
Pariso Bordonės, garsaus antikinių siužetų tapytojo, vieno reikšmingiausių Ticiano mokinių, paveiksle „Diana ir Kalista“ pasakojamas mitas apie uždraustą meilę. Deivės Dianos pasekėja Kalista, pasiryžusi išlikti nekalta, buvo suvedžiota pačia Diana pasivertusio Dzeuso. Maudynių metu pastebėjusi, kad Kalista laukiasi, deivė nusprendžia ją ištremti ir galiausiai net nužudyti.
Paskutinio Ticiano mokinio ir Venecijos mokyklos aukso amžiaus tapytojo Palmos Jaunesniojo drobėje taip pat vaizduojama uždrausta meilė ir aistra ar veikiau trumpas biblinio pasakojimo siužetas apie tai, kaip Potifaro vergas Juozapas nepasidavė savo šeimininko žmonos gundymams. Vėliau Potifaro žmona apkaltino Juozapą išprievartavimu, ir šis buvo įmestas į kalėjimą, tapytojas būtent ją pavaizdavo kaip skendinčią tamsybėje, o Juozapą – moralinės ir dvasinės šviesos apsuptyje. Vienuolio Palmos Jaunesniojo paveikslai neretai turėdavo kokį nors moralą, tad Katalikų Bažnyčios reformą palaikę monarchai ir kilmingieji dažnai įsigydavo jo darbų. Žinoma, kad jų būta ir Lenkijos bei Lietuvos valdovų Vazų kolekcijoje. Dvi Palmos Jaunesniojo drobes galima išvysti ir Valdovų rūmų muziejaus nuolatinėje ekspozicijoje.
Koncertas ,,Renesanso epochos muzika" Tarptautinės parodos ,,Italų Renesansas iš Vavelio: Botticelli, Tiziano" renginių ciklas. Atlikėjai IEVA GAIDAMAVIČIŪTĖ (sopranas), NERIJUS MASEVIČIUS (bosas-baritonas), SAULIUS S. LIPČIUS (liuto forte). Koncertas nemokamas.
Papildomai informuojame, kad mūsų apsilankymo metu Valdovų rūmuose vyks Tarptautinė paroda ,,Pacai. Istorijos sodo lelijos". Pacai - viena seniausių, įtakingiausių ir turtingiausių giminių, kurių pavardė išnyra XV amžiaus pirmojoje pusėje, kai Pacas Daukšaitis , kaip kilmingas bajoras, savo parašu patvirtina keletą svarbių valdovo Žygimanto Kęstutaičio sutarčių. Pacų palikuonys XV amžiaus pradžioje ima kopti valstybinės karjeros laiptais, o XVI amžiuje jau tvirtai įsitaiso Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės elite.
Registracija telefonu +370 648 85842
VšĮ ,,RENGINIAI TAU" informacija
