Literatūrinė popietė "Tarp lobių - gimtoji žemė Lietuva, skirta Tarmių metams,
2013-02-23
Gimtoji tarmė yra ta, kurią gauname iš savo Motinos. Jokia kita netaps tokia miela ir brangi, kaip gimtoji tarmė.
Literatūrinė popietė "Tarp lobių - gimtoji žemė Lietuva" prasidėjo gražiu vedančiųjų savanorių Lauros ir Igno sveikinimo žodžiu. Įžangoje buvo paminėta, kad 2012 m. kovo 27 d. LR Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad gyvoji tarmių tradicija Lietuvoje nyksta, priėmė nutarimą 2013-uosius metus paskelbti Tarmių metais.
Tarmių metų tikslas - išlaikyti seniausią indoeuropiečių kalbų paveldą - lietuvių kalbos tarmes, patarmes, šnektas, etninius vietovardžius, stiprinti piliečių toleranciją tarmėms.
Tarmė arba dialektas - kalbos rūšis, vartojama geografinėje teritorijoje. Ja kalbančių žmonių skaičius ir teritorijos plotas gali būti įvairus.
Lietuvoje skiriamos dvi tarmės, 15 patarmių ir per 100 šnektų (10 iš jų išliko už LR ribų). Lietuvių kalbos tarmės - tai spalvinga versmė, iš kurios gyvybingumo semiasi bendrinė kalba. Laikui bėgant, tarmės natūraliai keičiasi ir nyksta (senieji informantai miršta, žmonės išsikelia, žemė išparduodama, mokyklos uždarinėjamos, šeimose nekalbama tarmiškai), atsiranda naujų atmainų, todėl ilgiau jas išsaugoti galime tik nesigėdydami kalbėti gyvąja tarme. Kalbėdami tarmiškai turtiname savo kalbą, darom ją vaizdingesnę.
Popietės metu sužinojome apie asmenybes, prisidėjusias prie lietuvių kalbos tyrinėjimų. "Žinių randame dar Danieliaus Kleino pirmojoje kalbos gramatikoje, parašytoje prieš 360 metų",-sakė Ignas. "Rimčiau tarmių tyrinėjimu imta rūpintis nuo XIX a.vid., nes tuo metu atsirado lyginamoji istorinė kalbotyra. Verta paminėti šiuos asmenis: Augustas Šleicheris(vokietis) ir Frydrichas Kuršaitis (Rytų Prūsijos lietuvis)",- sakė Laura.
Lietuvoje didelį tyrinėjimo darbą atliko Antanas Baranauskas. A.Baranauskas paskelbė pirmąją tarmių klasifikaciją, išskirdamas 11 tarmių. Vėliau tarmes tyrinėjo Kazimieras Jaunius, Antanas Salys. Nepaisant nuveiktų darbų, šie tyrinėtojai nebuvo pirmi. Pirmasis dėmesį į tarmes atkreipė Jonas Juška.
Popietės eigoje vedėjai apžvelgė du Lietuvos tarmių plotus, taip pat pakvietė pasiklausyti gyvai tarmes mokančių pašnekesio. Žemaičių gyvąja tarme kalbėjo p.Laimutė, mokytoja iš Šateikių, aukštaičių ir žemaičių - du Antanai, abu iš ansamblio "Kupolė". Kauno folklorinis ansamblis "Kupolė" dainavo visų regionų dainas, ansamblio vadovas Antanas Bernatonis publikai pristatė aukštaičių, žemaičių, dzūkų, suvalkiečių drabužius.
Popietėje kalbėjo Sąjūdžio Seimo narys, lituanistikos studijų atkūrimo Vytauto Didžiojo universitete iniciatorius, VDU Letonikos centro vadovas prof. dr. Alvydas Butkus.
Padėkos žodį tarė VšĮ "RENGINIAI TAU" direktorė Laimutė Urbonienė, renginio organizatorė.
Juk mažai pasaulyje yra kalbų, kurios savo tarmių gausa galėtų prilygti lietuvių kalbai, todėl mes, lietuviai, ypatingai turėtume branginti ir saugoti savo gimtąją kalbą.
Popietės pabaigoje skambėjo graži aukštaitiška linksma daina, kurią dainavo visa Lietuva, t.y. aukštaičiai, žemaičiai, dzūkai... :))
Literatūrinė popietė "Tarp lobių - gimtoji žemė Lietuva" prasidėjo gražiu vedančiųjų savanorių Lauros ir Igno sveikinimo žodžiu. Įžangoje buvo paminėta, kad 2012 m. kovo 27 d. LR Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad gyvoji tarmių tradicija Lietuvoje nyksta, priėmė nutarimą 2013-uosius metus paskelbti Tarmių metais.
Tarmių metų tikslas - išlaikyti seniausią indoeuropiečių kalbų paveldą - lietuvių kalbos tarmes, patarmes, šnektas, etninius vietovardžius, stiprinti piliečių toleranciją tarmėms.
Tarmė arba dialektas - kalbos rūšis, vartojama geografinėje teritorijoje. Ja kalbančių žmonių skaičius ir teritorijos plotas gali būti įvairus.
Lietuvoje skiriamos dvi tarmės, 15 patarmių ir per 100 šnektų (10 iš jų išliko už LR ribų). Lietuvių kalbos tarmės - tai spalvinga versmė, iš kurios gyvybingumo semiasi bendrinė kalba. Laikui bėgant, tarmės natūraliai keičiasi ir nyksta (senieji informantai miršta, žmonės išsikelia, žemė išparduodama, mokyklos uždarinėjamos, šeimose nekalbama tarmiškai), atsiranda naujų atmainų, todėl ilgiau jas išsaugoti galime tik nesigėdydami kalbėti gyvąja tarme. Kalbėdami tarmiškai turtiname savo kalbą, darom ją vaizdingesnę.
Popietės metu sužinojome apie asmenybes, prisidėjusias prie lietuvių kalbos tyrinėjimų. "Žinių randame dar Danieliaus Kleino pirmojoje kalbos gramatikoje, parašytoje prieš 360 metų",-sakė Ignas. "Rimčiau tarmių tyrinėjimu imta rūpintis nuo XIX a.vid., nes tuo metu atsirado lyginamoji istorinė kalbotyra. Verta paminėti šiuos asmenis: Augustas Šleicheris(vokietis) ir Frydrichas Kuršaitis (Rytų Prūsijos lietuvis)",- sakė Laura.
Lietuvoje didelį tyrinėjimo darbą atliko Antanas Baranauskas. A.Baranauskas paskelbė pirmąją tarmių klasifikaciją, išskirdamas 11 tarmių. Vėliau tarmes tyrinėjo Kazimieras Jaunius, Antanas Salys. Nepaisant nuveiktų darbų, šie tyrinėtojai nebuvo pirmi. Pirmasis dėmesį į tarmes atkreipė Jonas Juška.
Popietės eigoje vedėjai apžvelgė du Lietuvos tarmių plotus, taip pat pakvietė pasiklausyti gyvai tarmes mokančių pašnekesio. Žemaičių gyvąja tarme kalbėjo p.Laimutė, mokytoja iš Šateikių, aukštaičių ir žemaičių - du Antanai, abu iš ansamblio "Kupolė". Kauno folklorinis ansamblis "Kupolė" dainavo visų regionų dainas, ansamblio vadovas Antanas Bernatonis publikai pristatė aukštaičių, žemaičių, dzūkų, suvalkiečių drabužius.
Popietėje kalbėjo Sąjūdžio Seimo narys, lituanistikos studijų atkūrimo Vytauto Didžiojo universitete iniciatorius, VDU Letonikos centro vadovas prof. dr. Alvydas Butkus.
Padėkos žodį tarė VšĮ "RENGINIAI TAU" direktorė Laimutė Urbonienė, renginio organizatorė.
Juk mažai pasaulyje yra kalbų, kurios savo tarmių gausa galėtų prilygti lietuvių kalbai, todėl mes, lietuviai, ypatingai turėtume branginti ir saugoti savo gimtąją kalbą.
Popietės pabaigoje skambėjo graži aukštaitiška linksma daina, kurią dainavo visa Lietuva, t.y. aukštaičiai, žemaičiai, dzūkai... :))
