JONINĖS
Pavasario darbai jau užbaigti, pats laukų žydėjimas, brandos laukimas. Dienos dar ilgėja, nors saulė jau pavargus, tuoj persiris per dangaus aukštumas. Vieną iš gražiausių vasarvidžio dienų, kai žemė ilsisi po dalgio dar nepaliestų žiedais žydinčių, bitėmis dūzgiančių žolynų kilimu, po laukus ir klonius pasklisdavo balčiausiais lino rūbais apsidariusios Lietuvos mergaitės, dainas dainuodamos, iš devynių laukų dvylikos rūšių gėles vainikams rinkdamos... O vidurnaktį kone visoje Europoje įsiliepsnodavo laužai, sukosi aplink juos rateliai, skambėjo dainos, miškuose augo paparčiai, o darželiuose – diemedžiai.
Kokie gi Joninių papročiai buvo Lietuvoje, kokie dabar išliko, ką mes apie juos žinome? Tai klausimai, kurie kirba kiekvieno mūsų širdy...
Šv. Jonas Krikštytojas – vienintelis šventasis, kurio ne mirties, o gimimo dieną bažnyčia pažymi. Švenčiama ji nuo 506 metų. Po valstybės krikšto Jonines imta minėti ir Lietuvoje. Įdomios Joninių papročių formavimosi aplinkybės.
Pirmi svarbūs šaltiniai apie Jonines Lietuvoje yra 1573 m. datuojamos tiksliai nenustatytų autorių parašytas seniausias pamokslų rinkinys, pagal suradimo vietą vadinamas Volfenbiutelio postile (75), 1595 m. išleistas kartografo K.Henenbergerio darbas „Didžiojo Prūsijos žemėlapio paaiškinimai“ ir 1582 m. M.Strijkovskio istorija „Lenkijos, Lietuvos, Žemaitijos ir visos Rusios kronika‘ (42). Postilėje ir paaiškinimuose rašoma apie prūsus ir Mažąją Lietuvą, kronikoje – apie kitą etnografinės Lietuvos dalį, ypač rytinius rajonus. Tai dėkinga medžiaga ieškant šventės ištakų.
KUPOLIAVIMAS
Kupoliavimas – tai lyriškiausia ir žaismingiausia Joninių švenčių dalis. Šventė prasideda birželio 23 d. Joninių išvakarėse. Pagyvenusios moterys laukuose renka vaistažoles, merginos pasidainuodamos iš žolynų pina vainikus. Vyrai apeina rugių laukus, renka iš jų piktžoles. Joninių išvakarėse žmonių veiklą apgaubia paslaptis ir viltis...
Kaip rašė J.Basanavičius,moterys „skynė ir rankojo kupoles (ramunes) ir visokias žoles nuo ligų, nes tikėjo, kaip ir šiandien tiki, jog po Joninių nakties visos žydinčios žolės neturi jau kvėpavimo ir ligoje negali gelbėti, nes tą naktį jos per raganas užkerėtos tapsta“. Taigi, rinko čiobrelius, ramunes, katpėdes, ožkabarzdes, žibuokles, jonažoles, šalpusnius, šermukšnių žiedus, kraujažoles, trūkžoles ir kitas žoleles ir jų šakeles.
Pakankamai gėlių prisirinkusios jaunos mergaitės grįždavo ir dainuodamos apvainikuodavo ilgą kartį „kopolį“. Jį iškeldavo gale kaimo, prie javų lauko, ir dvi naktis bei vieną dieną saugodavo, gindavo nuo vaikinų, kurie stengėsi „kopolį“ pagrobti. Merginos visa ką darydamos Joninių naktį turėdavo dainuoti, o vyrai eidavo merginas gąsdinti. Jei kuri nedainuodavo, tos vartus pajuokai apkaišydavo įvairiomis nuo kelio surintomis piktžolėmis.
Joninių išvakarių diena baigdavosi, ir ateidavo Joninių naktis, blogio ir gėrio kovos naktis, apsivalymo naktis. Ryškiausiai tai atspindi žmonių pasipriešinime raganų veiklai, magijoje, vidurnaktį prie laužų, pasakojimuose apie paparčio žiedą, ateities spėjimuose.
Prieš Jonines vakare kaimiečiai atlikdavo tam tikrus veiksmus, tikėdami paveikti aplinką:
Joninių neatskiriama dalis – pasakojimai apie paparčio žiedą. Paparčio žiedas – laimės ir aiškiaregystės simbolis: jį radęs įgyja antgamtinių savybių, tampa protingas, laimingas,sužino įvairias paslaptis,kitų žmonių mintis, supranta gyvulių kalbas, sužino, kur paslėpti turtai, mergaitės greitai ir laimingai išteka. Bet norintieji jį surasti susiduria su daugybe sąlygų ir kliūčių: laukti reikia vienam vidurnaktį tarp 11-12 valandų, būti atlikus išpažintį, nuoširdžiai melstis, nesidairyti.
Vieta turi būti tokiu atstumu nuo gyvenviečių, kad nesiektų nei žmogaus balsas, nei gaidžio giedojimas,nei šuns lojimas.Išsirinkęs vietą paparčio ieškotojas po paparčio keru tiesia drebulę, baltą nosinę ar šilkinę skarelę, apsibrėžia žemėje šermukšnine lazda arba šventinta kreida apskritimą, pasideda indą su švęstu vandeniu, užsidega žvakę, atsiklaupia ir melsdamasis neatsigręždamas laukia,kada pasirodys švytintis , panašus į deimantą arba mažą spindinčią žvaigždutę žiedas ir nukris ant skarelės. Besimeldžiantį gąsdina velniai, raganos, piktosios dvasios. Ateina audra, baisi vėtra, griaustinio dundėjimas ir net pūga, bet žmogus, kupinas tikėjimo ir maldos, neišsigąsta, audra nutyla, išnyksta baisūs reginiai ir pradeda švisti. Lengvatikis, manydamas, kad tariama aušraatėjo, žengia žingsnį iš rato, ir vėl sugrįžta audra...Patyręs nesiduoda apgaunamas, kenčia savo ankštame rate, ir laukia galo, ir pasiekia tikslą: smulkutis baltas dieviškas paparčio žiedas , ryškia spalva apšviesdamas dangų, nukrinta ant skarelės...
Lietuvoje kirbėte kirba vienas už kitą įdomesnių pasakojimų apie pastangas šį žiedą įgyti.
Rastą paparčio žiedą reikia labai saugoti.Prasipjauti ant krūtinės ar rankos odą ir po ja užsikišti. Kartais žiedas ir atsitiktinai ką nors miške dirbant įkrinta į vyžą, ir žmogus tampa visažiniu, bet neilgam. Dar neatsirado žmogaus žemėje, kuriam būtų pavykę jį išsaugoti.
JONINIŲ VIDURNAKTIS
Apeiginė Joninių dalis įvykdavo vidurnaktyje prie laužo. Rinkdavosi ir jauni, ir seni, ir maži. Tik vaikams ilgiau kaip iki 12 valandos užsibūti neleisdavo. Dar iš vakaro vyrai sukraudavo aukštą laužą. Vietą parinkdavo ant piliakalnių, kalnelių, kad toliau būtų matyti. Kiti, ypač lygumų kraštuose, įsikurdavo ir gojeliuose ar kur nors kitoje gražioje vietoje prie upės ar ežero. Visi stengdavosi, kad vanduo būtų netoli, nes tekančiame vandenyje naktį merginos leisdavo vainikus.
Susirinkus į šventavietę pradžioje dainuodavo, paskui kurdavo laužą, kurį laiką tylomis stebėdavo, kiekvienas paskendęs savyje būdavo, paskui atgydavo. Vyrai šokinėdavo per laužą, nuo jų neatsilikdavo ir vaikai. Merginos vyrus vertindavo pagal tai, kuris aukščiau iššoka. Kalno pakalnėn ritindavo degančius vežimo ratus arba medinius statinių lankus, kitur aprištus šiaudais vielos lankus – juo simbolizuojama pradedanti nuo žemės atitolti saulė.
Kad javai būtų švarūs, į Joninių laužą mesdavo kupoles, o dažniausiai iš jų išrautas piktžoles.
Joninių ugniai buvo teikiama ypatinga reikšmė. Buvo laikančių ja šventa. Ja įdegtą kempinę nešdavo namo kurti židiniui – kad šeimoje būtų santarvė ir ramybė, nes Joninių ugnį kai kurie laikė ramybės deive.
Mažojoje Lietuvoje laužo anglis pasidėdavo vaistams – sutrynus duodavo sergantiems nuomariu, apibrėždavo anglimi šunvotes, o sloguojantys kaitindavo kojas karštame pelenų antpile.
Joninių naktį svarbus vaidmuo buvo teikiamas ir vandeniui. Upėse maudomasi, norint apsivalyti nuo nuodėmių ir apsidrausti ateičiai, visiems metams, nuo visokių ligų. Irstydavosi valtimi, taškydavosi,laistydavosi, „kad gyvasties priduotų, žvalumo ir stiprybės“.
Kai kur paprotys per Jonines plukdyti ugnis. Dažniausiai nakčia į vandenį leisdavo vainikus su prie jų pritvirtintomis degančiomis žvakėmis. Vainikus leisdamos merginos dainuodavo dainas
Populiariausios dainos būdavo apie darbą – artojelius, pjovėjėlius,grėbėjėles, jaunystės ir vedybų – apie rūtų darželį, mergelę, bernelį, žirgelį ir kt. Muzikantai dažniausiai muzikuodavo su armonika, būgnu, smuiku. Jaunimas žaisdavo įvairiausius liaudies žaidimus:mušdavo žiužį, dalindavo žiedą, grybus raudavo. Kai kur medžiuose vaikinai įrendgavo sūpuokles. Mažojoje Lietuvoje sūpuoklės – neatskiriama Joninių linksmybių dalis.
Rytui auštant, prieš saulės patekėjimą, ypatingą galią įgyjančios rasos. Mergaitės, kad oda būtų lygi, kad veidai būtų skaistūs, jomis prausdavosi. Moterys prausdavosi, kad pajaunėtų, kad akys būtų sveikos. Joninių rasomis gydydavo karpas. Po rasą braidydavo, kad būtų sveika kojų oda, nuo reumato.
Pragydęs vieversys skelbia šventės pabaigą. Joninių rytą patekėjusi saulė būna apsupta vainikais. Tie vainikai apie saulę sukasi, bėga...Žmonės sutikdami saulę dainuoja dainas. Tai ir yra šventės pabaiga.
Pavasario darbai jau užbaigti, pats laukų žydėjimas, brandos laukimas. Dienos dar ilgėja, nors saulė jau pavargus, tuoj persiris per dangaus aukštumas. Vieną iš gražiausių vasarvidžio dienų, kai žemė ilsisi po dalgio dar nepaliestų žiedais žydinčių, bitėmis dūzgiančių žolynų kilimu, po laukus ir klonius pasklisdavo balčiausiais lino rūbais apsidariusios Lietuvos mergaitės, dainas dainuodamos, iš devynių laukų dvylikos rūšių gėles vainikams rinkdamos... O vidurnaktį kone visoje Europoje įsiliepsnodavo laužai, sukosi aplink juos rateliai, skambėjo dainos, miškuose augo paparčiai, o darželiuose – diemedžiai.
Kokie gi Joninių papročiai buvo Lietuvoje, kokie dabar išliko, ką mes apie juos žinome? Tai klausimai, kurie kirba kiekvieno mūsų širdy...
Šv. Jonas Krikštytojas – vienintelis šventasis, kurio ne mirties, o gimimo dieną bažnyčia pažymi. Švenčiama ji nuo 506 metų. Po valstybės krikšto Jonines imta minėti ir Lietuvoje. Įdomios Joninių papročių formavimosi aplinkybės.
Pirmi svarbūs šaltiniai apie Jonines Lietuvoje yra 1573 m. datuojamos tiksliai nenustatytų autorių parašytas seniausias pamokslų rinkinys, pagal suradimo vietą vadinamas Volfenbiutelio postile (75), 1595 m. išleistas kartografo K.Henenbergerio darbas „Didžiojo Prūsijos žemėlapio paaiškinimai“ ir 1582 m. M.Strijkovskio istorija „Lenkijos, Lietuvos, Žemaitijos ir visos Rusios kronika‘ (42). Postilėje ir paaiškinimuose rašoma apie prūsus ir Mažąją Lietuvą, kronikoje – apie kitą etnografinės Lietuvos dalį, ypač rytinius rajonus. Tai dėkinga medžiaga ieškant šventės ištakų.
KUPOLIAVIMAS
Kupoliavimas – tai lyriškiausia ir žaismingiausia Joninių švenčių dalis. Šventė prasideda birželio 23 d. Joninių išvakarėse. Pagyvenusios moterys laukuose renka vaistažoles, merginos pasidainuodamos iš žolynų pina vainikus. Vyrai apeina rugių laukus, renka iš jų piktžoles. Joninių išvakarėse žmonių veiklą apgaubia paslaptis ir viltis...
Kaip rašė J.Basanavičius,moterys „skynė ir rankojo kupoles (ramunes) ir visokias žoles nuo ligų, nes tikėjo, kaip ir šiandien tiki, jog po Joninių nakties visos žydinčios žolės neturi jau kvėpavimo ir ligoje negali gelbėti, nes tą naktį jos per raganas užkerėtos tapsta“. Taigi, rinko čiobrelius, ramunes, katpėdes, ožkabarzdes, žibuokles, jonažoles, šalpusnius, šermukšnių žiedus, kraujažoles, trūkžoles ir kitas žoleles ir jų šakeles.
Pakankamai gėlių prisirinkusios jaunos mergaitės grįždavo ir dainuodamos apvainikuodavo ilgą kartį „kopolį“. Jį iškeldavo gale kaimo, prie javų lauko, ir dvi naktis bei vieną dieną saugodavo, gindavo nuo vaikinų, kurie stengėsi „kopolį“ pagrobti. Merginos visa ką darydamos Joninių naktį turėdavo dainuoti, o vyrai eidavo merginas gąsdinti. Jei kuri nedainuodavo, tos vartus pajuokai apkaišydavo įvairiomis nuo kelio surintomis piktžolėmis.
Joninių išvakarių diena baigdavosi, ir ateidavo Joninių naktis, blogio ir gėrio kovos naktis, apsivalymo naktis. Ryškiausiai tai atspindi žmonių pasipriešinime raganų veiklai, magijoje, vidurnaktį prie laužų, pasakojimuose apie paparčio žiedą, ateities spėjimuose.
Prieš Jonines vakare kaimiečiai atlikdavo tam tikrus veiksmus, tikėdami paveikti aplinką:
- kad laukuose usnių neaugtų, reikia Šv. Jono naktį išrauti vieną usnį ir atbulai ją pasodinti: tada visos usnys išnyks;
- kad javai geriau derėtų, reikia Šv. Jono rytą nuogom apeiti savo laukus ir pievoje pasivolioti;
- Joninių naktį ūkininkai semia žemes nuo kelio ir barsto jomis pievas, kad kurmiai pievų neraustų;
- Šv.Jono vakarą, kai saulė nusileidžia, reikia nueiti kapinynan ir surasti sveiką, nesugedusį dar mirusio dantį. Kad išgytų, kam skauda dantį, trinti tuo surastu dantimi į skaudantį ir kalbėti šiuos žodžius: „Trinu trinu dancį in dancį. Trinu dancį mirusio in dancį gyvo. Dzievo leidimu, mano liepimu, švento Jono patarimu tegul pasiima sopulį dancis, kur mano rankoje, iš to dancio, kur N.Dėsnoje“.
Joninių neatskiriama dalis – pasakojimai apie paparčio žiedą. Paparčio žiedas – laimės ir aiškiaregystės simbolis: jį radęs įgyja antgamtinių savybių, tampa protingas, laimingas,sužino įvairias paslaptis,kitų žmonių mintis, supranta gyvulių kalbas, sužino, kur paslėpti turtai, mergaitės greitai ir laimingai išteka. Bet norintieji jį surasti susiduria su daugybe sąlygų ir kliūčių: laukti reikia vienam vidurnaktį tarp 11-12 valandų, būti atlikus išpažintį, nuoširdžiai melstis, nesidairyti.
Vieta turi būti tokiu atstumu nuo gyvenviečių, kad nesiektų nei žmogaus balsas, nei gaidžio giedojimas,nei šuns lojimas.Išsirinkęs vietą paparčio ieškotojas po paparčio keru tiesia drebulę, baltą nosinę ar šilkinę skarelę, apsibrėžia žemėje šermukšnine lazda arba šventinta kreida apskritimą, pasideda indą su švęstu vandeniu, užsidega žvakę, atsiklaupia ir melsdamasis neatsigręždamas laukia,kada pasirodys švytintis , panašus į deimantą arba mažą spindinčią žvaigždutę žiedas ir nukris ant skarelės. Besimeldžiantį gąsdina velniai, raganos, piktosios dvasios. Ateina audra, baisi vėtra, griaustinio dundėjimas ir net pūga, bet žmogus, kupinas tikėjimo ir maldos, neišsigąsta, audra nutyla, išnyksta baisūs reginiai ir pradeda švisti. Lengvatikis, manydamas, kad tariama aušraatėjo, žengia žingsnį iš rato, ir vėl sugrįžta audra...Patyręs nesiduoda apgaunamas, kenčia savo ankštame rate, ir laukia galo, ir pasiekia tikslą: smulkutis baltas dieviškas paparčio žiedas , ryškia spalva apšviesdamas dangų, nukrinta ant skarelės...
Lietuvoje kirbėte kirba vienas už kitą įdomesnių pasakojimų apie pastangas šį žiedą įgyti.
Rastą paparčio žiedą reikia labai saugoti.Prasipjauti ant krūtinės ar rankos odą ir po ja užsikišti. Kartais žiedas ir atsitiktinai ką nors miške dirbant įkrinta į vyžą, ir žmogus tampa visažiniu, bet neilgam. Dar neatsirado žmogaus žemėje, kuriam būtų pavykę jį išsaugoti.
JONINIŲ VIDURNAKTIS
Apeiginė Joninių dalis įvykdavo vidurnaktyje prie laužo. Rinkdavosi ir jauni, ir seni, ir maži. Tik vaikams ilgiau kaip iki 12 valandos užsibūti neleisdavo. Dar iš vakaro vyrai sukraudavo aukštą laužą. Vietą parinkdavo ant piliakalnių, kalnelių, kad toliau būtų matyti. Kiti, ypač lygumų kraštuose, įsikurdavo ir gojeliuose ar kur nors kitoje gražioje vietoje prie upės ar ežero. Visi stengdavosi, kad vanduo būtų netoli, nes tekančiame vandenyje naktį merginos leisdavo vainikus.
Susirinkus į šventavietę pradžioje dainuodavo, paskui kurdavo laužą, kurį laiką tylomis stebėdavo, kiekvienas paskendęs savyje būdavo, paskui atgydavo. Vyrai šokinėdavo per laužą, nuo jų neatsilikdavo ir vaikai. Merginos vyrus vertindavo pagal tai, kuris aukščiau iššoka. Kalno pakalnėn ritindavo degančius vežimo ratus arba medinius statinių lankus, kitur aprištus šiaudais vielos lankus – juo simbolizuojama pradedanti nuo žemės atitolti saulė.
Kad javai būtų švarūs, į Joninių laužą mesdavo kupoles, o dažniausiai iš jų išrautas piktžoles.
Joninių ugniai buvo teikiama ypatinga reikšmė. Buvo laikančių ja šventa. Ja įdegtą kempinę nešdavo namo kurti židiniui – kad šeimoje būtų santarvė ir ramybė, nes Joninių ugnį kai kurie laikė ramybės deive.
Mažojoje Lietuvoje laužo anglis pasidėdavo vaistams – sutrynus duodavo sergantiems nuomariu, apibrėždavo anglimi šunvotes, o sloguojantys kaitindavo kojas karštame pelenų antpile.
Joninių naktį svarbus vaidmuo buvo teikiamas ir vandeniui. Upėse maudomasi, norint apsivalyti nuo nuodėmių ir apsidrausti ateičiai, visiems metams, nuo visokių ligų. Irstydavosi valtimi, taškydavosi,laistydavosi, „kad gyvasties priduotų, žvalumo ir stiprybės“.
Kai kur paprotys per Jonines plukdyti ugnis. Dažniausiai nakčia į vandenį leisdavo vainikus su prie jų pritvirtintomis degančiomis žvakėmis. Vainikus leisdamos merginos dainuodavo dainas
Populiariausios dainos būdavo apie darbą – artojelius, pjovėjėlius,grėbėjėles, jaunystės ir vedybų – apie rūtų darželį, mergelę, bernelį, žirgelį ir kt. Muzikantai dažniausiai muzikuodavo su armonika, būgnu, smuiku. Jaunimas žaisdavo įvairiausius liaudies žaidimus:mušdavo žiužį, dalindavo žiedą, grybus raudavo. Kai kur medžiuose vaikinai įrendgavo sūpuokles. Mažojoje Lietuvoje sūpuoklės – neatskiriama Joninių linksmybių dalis.
Rytui auštant, prieš saulės patekėjimą, ypatingą galią įgyjančios rasos. Mergaitės, kad oda būtų lygi, kad veidai būtų skaistūs, jomis prausdavosi. Moterys prausdavosi, kad pajaunėtų, kad akys būtų sveikos. Joninių rasomis gydydavo karpas. Po rasą braidydavo, kad būtų sveika kojų oda, nuo reumato.
Pragydęs vieversys skelbia šventės pabaigą. Joninių rytą patekėjusi saulė būna apsupta vainikais. Tie vainikai apie saulę sukasi, bėga...Žmonės sutikdami saulę dainuoja dainas. Tai ir yra šventės pabaiga.
